Žuvis – nuostabus maisto produktas. Joje yra daug žmogaus organizmui reikalingų mineralų: geležies, cinko, jodo, fosforo bei seleno. Žuvyse taip pat gausu vitaminų A, C, D, E ir B grupės vitaminų. Žmogaus organizmas lengviau pasisavina žuvies negu kitos mėsos baltymus. Bene viena svarbiausių priežasčių, kodėl turime valgyti žuvies – jose esančios omega-3 riebiosios rūgštys.
Riebalai (arba trigliceridai) sudaryti iš riebiųjų rūgščių ir glicerolio. Kai kurios riebiosios rūgštys gali būti sintetinamos žmogaus organizme, tačiau polinesočiųjų riebiųjų rūgščių žmogaus organizmas sintetinti negali, todėl šios riebiosios rūgštys vadinamos nepakečiamomis. Polinesočiosios rūgštys pagal jų struktūrą klasifikuojamos į omega-3 ir omega-6 rūgštis. Abi rūgštys yra reikalingos žmogaus organizmui ir mes turime gauti jų su maistu. Ankstesniais laikais žmonės su maistu gaudavo omega-6 ir omega-3 rūgščių 2 :1 santykiu, tačiau per paskutinį šimtmetį šis santykis pasikeitė į 10-20 :1. Mūsų racionas dabar pripildytas augalinių aliejų, kurie naudojami kepimui ar kitokiam maisto paruošimui. Šiuose aliejuose gausu omega-6 rūgščių.
Valgydami daugiau omega-6 ir mažiau omega-3 rūgščių, rizikuojame dažniau sirgti širdies-kraujagyslių ligomis, storojo žarnyno vėžiu, diabetu.
Žinoma, žuvys kaupia kai kurias kenksmingas medžiagas, ypač sunkiuosius metalus, tokius kaip gyvsidabris. Dėl šios priežasties nėščioms moterims bei vaikams iki 16 metų reikėtų vengti valgyti daug stambių žuvų, ypač šių rūšių: tuno (Thunnus sp.), karališkųjų makrelių (Scomberomorus cavalla), ryklių (Selachimorpha sp.), kardžuvių (Xiphias gladius) ir cigarinių ešerių (Malacanthidae).
Renkantis žuvį svarbu atsižvelgti, koks riebiųjų rūgščių santykis joje. Nenoriu tuo pasakyti, kad kai kurias žuvis valgyti nesveika, tačiau kai kurios žuvys gali būti „sveikesnės“ už kitas.
Lašišų (Salmo salar), upėtakių (Salmo trutta ir Oncorhynchus mykiss), nerkų (Oncorhynchus nerka), didžiųjų lašišų (Oncorhynchus kisutch), patagonijos dantžuvių (Dissostichus eleginoides) ir silkių (Clupea harengus) šis santykis geriausias. Net ir žuvų ūkiuose auginamų lašišų bei upėtakių santykis geras, nors jie ir turi šiek tiek daugiau omega-6… https://valgo.me/kiek-virti-lasisa/
Taip pat geras santykis tarp omega-3 ir omega-6 yra šiose žuvyse : juodadėmėse menkėse (Melanogrammus aeglefinus), atlantinėse menkėse (Gadus morhua), jūrinėse lydekose (hekuose) (Merluccius sp.), paltusuose (Hippoglossus hippoglossus), jūrų liežuviuose (Solea solea), plekšnėse (Paralichthys sp.), krokeriuose (Micropogonias sp.), ešeriuose (Perca fluviatilis), upėtakiniuose ešeriuose (Micropterus sp.), kardžuvėse (Xiphias gladius), mažosiose angliažuvėse (Anoplopoma fimbria), ančiuviuose (Engraulis encrasicolus), sykuose (Coregonus lavaretus), sardinėse (Sardinia pilchardus) ir riebžuvėse (Lepidocybium flavobrunneum).
Kita žuvų kategorija omega rūgščių apskritai turi mažai. Šios kategorijos žuvys dažniausiai turi vienodą kiekį omega-3 ir omega-6 riebiųjų rūgščių. Jai priklauso didžiosios korifenos (Coryphaena hippurus), rombinės rajos (Rajidae), tunai (Thunnus sp.), raguotės (Balistes sp.), jūrų velniai (Lophius piscatorius), jūriniai ešeriai (Sebastes sp.), vahu (Acanthocybium solandri), gruperiai (Mycteroperca sp. ir Epinephelus) ir korvinos (Cilus gilberti).
Na ir pabaigai grupė žuvų, kurios turi daugiau omega-6 riebiųjų rūgščių nei omega-3. Šiai kategorijai priklauso europinis vilkešeris (Dicentrarchus labrax), o taip pat žuvų ūkiuose auginamos tilapijos (Oreochromis sp., Sarotherodon sp. ir Tilapia sp.) bei šamai (Ictalurus punctatus, Pangasius bocourti, Pangasius hypophthalmus). Laukinės tilapijos ir šamai šios problemos neturi. Panašią problemą turi ir pramoniniu būdu auginami karpiai (Cyprinus carpio), tačiau pastarųjų riebiųjų rūgščių santykis labai skiriasi, priklausomai nuo to, kokie pašarai yra naudojami jų maitinimui.
