Sicilija. Greitos mašinos ir lėtas maistas (2 dalis)

Nuorodos Sicilijoje veikia taip, jog per 3 val. kertame visą salą iš pietų į šiaurę, per kitas 3 val. ieškome Monreale – populiaraus Palermo priemiesčio su gražia katedra. Nepadeda ir tai, jog turėtų būti akivaizdžiai lengva orientuotis, t.y. žinau, kur jūra, o kur kalnai. Tačiau Monreale vis tiek nerandu. Užtai išmokstu gyventi Palermo kamščiuose. Nežinau, kodėl Sicilijoje parduodamas mašinas komplektuoja su posūkio signalais. Galėtų nedėti – būtų pigiau. Jų vis tiek niekas nenaudoja. O tokį „harmoningą chaosą“, kuris Palerme tvyro po darbo, mačiau tik Indijoje. Padeda tai, jog visi vieni kitus mato ir todėl, visą laiką iš visų pusių paraleliai vyksta veiksmas „užlysk-praleisk“. Gal kas žino, kas ten dedasi liepos mėnesį, kai temperatūra +40 ir yra 5x turistų ir mašinų?

Džiaugiamės išsiveržę iš Palermo (Monreale, vis dėlto, radau kitą dieną ir tik per 30 min) į Cefalu. Kelios dienos prie jūros ir vizitas į antrą, dar Lietuvoje išsirinktą restoraną.
Dabar dažnai galvoju, jog patirtis aplankant gerą restoraną prasideda daug anksčiau, negu peržengi jo slenkstį. Iš pradžių būna laukimo intriga. Po to, artėjančio vizito nekantravimas. Tą vakarą rengiamės gražiai, naktį važiuojame 40 km palei vandenį ir kalnais, kol pasiekiame Madone kalnuose esantį miestuką Castelbuono. Jame yra restoranas Enoteca Nangalarruni (jie neturi svetainės, todėl duodu nuorodą į vieną blogą, aprašantį šefo požiūrį į maisto gaminimą). Tik išlipus iš mašinos šalia esančios parduotuvės savininkas parodo kelis laisvus metrus įkalnėje ir po penkių minučių, pavargęs stebėti mano bevaises pastangas prisiparkuoti, pasiūlo vietą šalia savo parduotuvės. Į vakarienę vėluojame jau 15 min, todėl senamiestyje karštligiškai ieškome savo restorano. Paklausiu kelių senukų gyvai besišnekučiuojančių miesto aikštėje. Jie gyvai pradeda gestikuliuoti rankomis ir palydi mus iki siauros šoninės gatvelės, kur ir yra mūsų vakarienės vieta. Įeiname. Ir, o staigmena, suprantame jog esame vienui vieni. Pirmas kelias minutes stovime prie durų ir klausomės iš virtuvės sklindančio futbolo transliacijos garso. Po to pabarbenu. Ateina žmogus. Iš matytų nuotraukų suprantu jog jis – šeimininkas ir šefas. Atsisėdame labai jaukioje tamsiu medžiu, bordo spalvos staltiesėmis, senovine vyno spinta ir grybų paveikslais puoštoje salėje. Pas patį šeiminką, dirbantį dar ir padavėju, užsisakome šefo rekomenduojamus antipasti (užkandžius), pastą su laukinėmis žolėmis ir laukinę kiaulieną. Čia reikia priminti, jog esame kalnuose, o kalnų žmonės nelošia šviežios žuvies korta. Šio restorano specializacija – grybai, vietiniai sūriai, aplinkinių kalnų laukinės žolės ir gyvulių mėsa. Dar maloniai nustebina kainos. Kaip tokio lygio įstaigai jos tiesiog mažos. Paslaptis, anot šefo Giuseppe Carollo, naudoti sezono produktus. Tade jie pigūs. Bet apie maistą. Noriu išskirti užkandžius. Degustuoti gavome laukinių marinuotų ir šviežių grybų salotas su lapinėmis salotomos ir ožkos-jogurto kukuliais. Dar buvo vietinis sūris caggio cavalo (foto apačioje) su namuose virta apelsinų uogiene. Dar šilti grybai virti savo sultyse. Dieviška. Pirmas ir antras patiekalas buvo tiesiog skanūs, tačiau nieko ypatingo. Todėl pagalvojome, jog, jei tektų atvykti dar kartą, užsisakytume visą šefo rekomenduojamą vakarienę, o ne tik užkandžius. Beje, šis restoranas turi vieną Mišelino žvaigždutę ir pakliūna tarp 15 geriausių Įtalijos užeigų (reitingas trys krevetės) pagal italų kulinarinių tradicijų ir vertinimo organizacijos „Gambero Rosso“ vertinimą. Jei reiktų rinktis tarp Duomo (dvi Mišelino žvaigždės) ir Nangalarruni – grįžčiau čia.

Visą kitą dieną lankome Madonie kalnuose esančius miestelius. Pastatyti X ir XI a. jie mena musulmonus ir saracėnus. Sclafani, Caltavuturo, Polizzi Generosa ir dvi sesutės, kurios „nesueina per kalnelį“ – Petralia Sottana ir Petralia Soprano. Visur kur lankomės tas pats – gražios bažnyčios, švarios gatvės, vakarinei promenadai pasipuošusios ir išsikvėpinusios ponios ir smalsūs žvilgsniai, nužiūrintys porą šortuotų turistų 15 min užsukusių į mažą miestuką.

Nakvojame Gangi, Villa Raino- XIX a. kaimo turizmo sodyboje pas Aldo ir Nina Conte. Kai rezervavome kambarį, gavome klausimą, ar užsisakysime ir vakarienę. Kadangi žinojome apie kaimo turizmo žmonių svetingumą ir milžiniškas porcijas – padarėme tą su malonumu. Apsigyvename kambaryje pavadintame „Diletta“ ir einame valgyti. Pasirodo Aldo gamina pats ir netrukus jis pasirodo su raudonu žiurstu nešinas pirmais užkandžiais: ricotta, šviežia duona, ant grotelių keptu baklažanu, marinuotomis cukinijomis, svogūnais ir caponata (sicilietišku užkandžiu iš pomidorų, baklažanų ir kaparėlių). Užkandžiai keliauja toliau (viso suskaičiavau 10). Juos papildo butelis naminio rožinio vyno. Antram gauname pastos su kumpiu ir pistacijomis, o pagrindiniam – kalną ant grotelių keptos avienos ir kimštų naminių dešrų. Valgome ir mėgaujamės maistu ir iš šalia esančio restorano sklindančia 80-jų italų popmuzika. Ryte randame stalą, ant kurio puikuojasi bent 4 rūšių naminės uogienės, sūriai, ricotta, kava, pienas, sultys, vaisiai ir didžiulis gabalas torto, likusio, tikriausiai, iš po vakarykščio baliaus restorane (foto apačioje). „Norite valgyti ant saulės“, – klausia Aldo ir karštligiškai pradeda dėti visas šias gėrybes nuo vieno stalo ant kito. Valgome ir fotografuojamės. Juk kada dar turėsime tokius karališkus pusryčius ir tokį nuoširdų aptarnavimą. Atsisveikiname su šeimininku (kaip gaila, kad nemoku itališkai) ir pajudame Etnos link. Paskutinei nakčiai apsistojame Taorminoje. Į visus pajūrio kurortus žiūriu kiek įtariai, nes, tarp Palangos tipo turistinių užeigų, dažnai sunku rasti dorą vietą praleisti laiką ir pripildyti skrandį. Todėl džiaugiuosi, jog turiu draugų rekomendaciją – restoraną Il Barcaiolo. Viešbučio darbuotojo prašome užsakyti staliuką (rezervuoti ypač pietums gerose vietose reiktų visada) ir jau po kelių valandų sėdime lauke prie vandens ir mėgaujamės sicilietiškais patiekalais. Džiaugiuosi, jog galiu paragauti pasta con le sarde (makaronai su sardine ir duonos trupiniais) ir Sarde a baccafico (sardinė įdaryta razinomis, kedro riešutais, ančiuviais ir trupiniais). Įdomu, tačiau nieko ypatingo.

Vakaras. Messina. Laukiame traukinio į Romą. Aš einu pasivaikščioti į miestą ir nupirkti marcipaninių sausainių. Užeinu į vieną „parduotuvėlę -ant – kampo“ ir perku šešis. Pardavėja juos man padeda ant sidabrinės spalvos lėkštutės, uždengia permatoma plėvele, susuka į firminį popierių, perriša kaspinu ir įdeda į firminį maišiuką. Prisimenu, jog einant pas italus geriausia neštis saldumynų. Gal todėl tiek daug pakavimo. Paragausim pyragėlių traukinyje. Viso, Sicilija. Sveika, Roma.

Total
0
Shares